Švč. JĖZAUS ŠIRDIES iškilmė


a- A+

 

Trečiąjį penktadienį po Sekminių, minima Švč. Jėzaus Širdies šventė, o kartu minima ir Pasaulinė maldų už kunigų šventėjimą diena.

Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai – ypatinga pamaldumo Jėzui forma

Švenčiausiosios Širdies pamaldumas – tai pamaldumas garbingajai JĖZAUS KRISTAUS ŠIRDŽIAI, kuri atspindi ir primena Jėzaus meilę mums, Jo jautrumą ir gerumą. Galime sakyti ir taip – tai pamaldumas JĖZAUS KRISTAUS MEILEI, apie kurią primena ir kurią atspindi Jo Širdis. Širdis vaizduojama sužeista, o matoma žaizda primena mums apie nematomą Jo meilės žaizdą.

Jėzaus Širdis – tai tikra, gyva Širdis, kuri mylėjo ir kentėjo, kuri Jo gyvenime tokia svarbi, kaip ir mūsų širdis – mūsų gyvenime. Ši Širdis buvo ir yra neatsiejama gailestingumo ir meilės pilno gyvenimo dalis.

Atkreipdami savo žvilgsnį į mylinčiąją Jėzaus Širdį, randame visa tai, kas Jėzuje yra susiję su meile. Ar ne dėl šios meilės Kristus gyveno ir kentėjo? Ar ne šios meilės buvo kupinas Jo vidinis gyvenimas, net daugiau, nei išorinis? Pamaldumas Švč. Širdžiai, nukreiptas į gyvą Jėzaus Širdį, padeda mums geriau pažinti vidinį Mokytojo gyvenimą, visas jo dorybes ir jautrumą, pažinti Jėzų kaip begaliniai mylintį ir mielą.

Taigi šis pamaldumas nuo mylinčios Širdies veda prie artimesnio Jėzaus atradimo – nuo mylinčios Širdies prie Jo meilės. Dar šis pamaldumas veda nuo Širdies prie Asmens. Kai kalbame apie didelę širdį, turime omenyje žmogų; tad, kai kalbame apie Švč. Širdį, turime mintyje Jėzų. Kai mąstome apie Jėzų ir Švč. Širdį, mąstome apie Jėzų parodantį savo Širdį – apie mylintį ir mielą Jėzų. Švč. Širdyje yra Jėzus, kaip visa yra Jėzuje.

Pasišvęsdami mylinčiam ir mielam Jėzui, negalime nepastebėti, kad Jo meilė yra atstumta. Dievas nuolat tuo skundžiasi Šventajame Rašte; ir šventieji jaučia savo širdyse skausmą dėl to, kad Viešpats nesulaukia atsako į savo meilę. Iš tiesų vienas iš esminių šio pamaldumo bruožų yra pripažinimas, kad Jėzaus meilė yra niekinama, nevertinama. Jis pats dėl to su kartėliu skundėsi šventajai Marijai Margaritai Alakok (Alacoque).

Meilę matome pačiame Jėzuje ir visame Jo gyvenime. Tik ji viena gali paaiškinti Jį, Jo žodžius, Jo veiksmus. Ji ypač suspindi slėpiniuose, kuriuose Jėzus dosniausiai mums ją dalija, kuriuose visiškai dovanoja save – Įsikūnijime, Kančioje ir Eucharistijoje. Šie slėpiniai turi ypatingą vietą Švč. Širdies pamaldume. Ieškantys Jėzaus ir Jo meilės bei malonės ženklų, jų šiame pamaldume randa daugiau, nei kituose.

Švč. Širdies pamaldumas yra, anot šv. Marijos Margaritos pacituotų Jo žodžių, pirmiausia „Širdžiai, kuri taip mylėjo žmonės“.

Pamaldumo ištakos

Nuo apaštalų šv. Jono ir šv. Pauliaus laikų Bažnyčioje visuomet egzistavo pamaldumas Dievo ir Jėzaus meilei. Pamaldumas Dievui, kuris taip mylėjo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų; ir pamaldumas Jėzui, kuris taip mus mylėjo, kad už mus paaukojo savo gyvybę. Bet tai nėra pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kadangi Jėzaus Širdis negarbinama kaip Jo meilės mums simbolis. Nuo pirmųjų amžių evangelisto Jono pavyzdžiu buvo apmąstomas pervertas Kristaus šonas ir ištekėjęs iš jo kraujas bei vanduo. Šis slėpinys suformavo požiūrį, kad iš Jėzaus šono gimė Bažnyčia panašiai kaip Ieva iš Adomo. Bet nėra jokių užuominų, kad per pirmuosius dešimt amžių būtų buvusi garbinama sužeista Jėzaus Širdis.

XI ir XII amžiais aptinkami pirmieji aiškūs pamaldumo Švč. Širdžiai ženklai. Per žaizdą šone pamažu priartėta prie Sužeistos Širdies, o žaizda Širdyje simbolizavo meilės žaizdą. Pamaldumas gimė kaitrioje benediktinų ar cistersų vienuolynų atmosferoje, šv. Anzelmo ir šv. Bernardino idėjų pasaulyje. Dabar sunku pasakyti, kokie buvo pirmieji tekstai, kas buvo pirmieji tokio pamaldumo puoselėtojai. Toks pamaldumas buvo gerai žinomas šv. Gertrūdai, šv. Matildai ir „Vitis mystica“ autoriui. Nežinoma, kam priskirti „Vitis mystica“ autorystę, nors dar neseniai buvo manoma, jog šio veikalo autorius yra šv. Bernardas. XIX a. pabaigos leidėjai, išleidę gražų ir gerai parengtą „Quaracchi“ leidimą, ne be pagrindo darbą priskyrė šv. Bonaventūrai. Kad ir kaip būtų, šiame veikale yra viena iš pačių gražiausių ištraukų, įkvėpusių pamaldumą Švč. Širdžiai. Kaip buvo minėta, šv. Matildai († 1298 m.) ir šv. Gertrūdai († 1302 m.) šis pamaldumas buvo taip pat pažįstamas. Jos jį apipynė daugybe gražių maldų ir praktikų. Ypač paminėtina šv. Gertrūdos vizija per šv. Jono Evangelisto šventę (gruodžio 27 d.), kuri formavo ištisą pamaldumo į Švč. Širdį istorijos laikotarpį. Istorija byloja, kad kai Viešpats leido šv. Gertrūdai priglausti galvą prie Išganytojo žaizdos, ji išgirdo Dieviškosios Širdies plakimą ir paklausė šv. Jono: jeigu per Paskutiniąją vakarienę jis taip pat girdėjęs šį įstabų pulsavimą, kodėl apie tai niekada neužsiminęs. Šv. Jonas atsakė, kad šį apreiškimą jis saugojęs tiems laikams, kai atšalusiam pasauliui jo prireiks meilei atgaivinti.

Švenčiausioji Širdis nuo Kryžiaus savo spinduliu sužeidė ir Asyžiaus Neturtėlio širdį. Šv. Kotryna Sienietė, išmainiusi savąją širdį į Švč. Širdį, jautė ją plakant savo krūtinėje. Akivaizdu, jog pagal Dievo sumanymą svarbiausias vaidmuo skleidžiant tą paslaptingą meilės liepsną atiteko gerokai vėliau gyvenusiai, niekam nežinomai vienuolei vizitei iš mažo Prancūzijos miestelio – šv. Marijai Margaritai.

XIII-XVI a. pamaldumas buvo praktikuojamas, bet neplėtojamas. Švč. Širdį garbino šia malone apdovanotos sielos. Šio pamaldumo praktikavimo pavyzdžių aptinkama įvairių kongregacijų: pranciškonų, dominikonų, kartūzų bei kitų šventųjų gyvenimų aprašymuose. Bet tai buvo tik individualus mistinio pobūdžio pamaldumas. Tuo metu jis dar nebuvo išaugęs į visuotinį judėjimą. Nebent išskirtume Penkių žaizdų pamaldumą, kurio centre – Širdies žaizda. Jį uoliai skleidė pranciškonai.

XVI a. įvyko esminis pokytis – pamaldumas perėjo iš mistinės sferos į krikščionišką asketizmą. XVII a. pranciškonų Penkių žaizdų pamaldumo bei jėzuitų tradicijos naudoti Širdies atvaizdą ant knygų viršelių ir savo bažnyčių sienų dėka paplito Jėzaus Širdies atvaizdas.

Prancūzijoje šv. Jonas Eudas (1602–1680 m.) šį vis dar asmeninio pobūdžio pamaldumą pavertė viešu ir pagerbdamas jį įvedė šventę. Tėvas Eudas visų pirma yra Marijos Širdies apaštalas, tačiau jo Skaisčiausiosios Širdies pamaldume svarbi buvo ir Jėzaus Širdis. Palaipsniui Švč. Širdies pamaldumas buvo atskirtas ir 1670 m. rugpjūčio 31 d. Didžiojoje Reno seminarijoje Prancūzijoje pirmą kartą labai iškilmingai buvo švenčiama Švenčiausiosios Širdies diena. Šventė greitai išplito po kitas Prancūzijos vyskupijas, pamaldumą perėmė įvairios religinės bendruomenės. Kai kur tėvo Eudo dėka plintantis pamaldumas susiliejo su pamaldumu, kurio ištakos buvo vizičių vienuolyne Paray le Monial.

Šv. Marijai Margaritai Alakok (Alacoque) (1647–1690), kukliai vizičių vienuolei iš Paray le Monial buvo skirta ypatinga misija – Kristus jai atskleidė savo Širdies troškimus ir patikėjo atnaujinti šį pamaldumą XVII amžiaus Prancūzijoje. Tuo metu žmonių tikėjimas buvo pakirstas, prieš Bažnyčią buvo maištaujama, nepaisoma jos mokymo. Šimtmečius kurtą Bažnyčios struktūrą ardė stiprėjantis protestantizmas, jansenizmo erezijos, racionalizmas.

Nėra jokių duomenų, rodančių, kad ši vienuolė būtų ką nors žinojusi apie šį pamaldumą iki apreiškimo ar kad būtų atkreipusį į jį dėmesį. Apreiškimų būta daug ir jie buvo ypatingi: (i) apreiškimas, įvykęs per šv. Jono šventę, kai Jėzus leido Marijai Margaritai, kaip kažkada šv. Gertrūdai, priglausti galvą prie Jo Širdies ir atskleidė jai savo meilės stebuklus, sakydamas, kaip Jis trokšta, kad visa žmonija apie tai sužinotų, kad Jo gerumo lobiai pasklistų, ir kad šiam darbui Jis išsirinko ją (gruodžio 27 d., turbūt 1673 m.); (ii) apreiškimas, kuriame Jis paprašė, kad būtų pagerbtas per Jo Širdį; apreiškimo metu Jis pasirodė švytintis meile ir paprašė pamaldumo atpirkimo meilei dažnai priimant Komuniją [tais laikais Komuniją priimdavo tik kartą per metus], taip pat priimant Komuniją kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį ir laikytis Šventosios valandos (turbūt 1674 m. birželį ar liepą); (iii) apreiškimas vadinamas „didžiuoju,“ įvykęs per Kristaus Kūno oktavą 1675 m., turbūt birželio 16 d., kai Jis pasakė: „Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones … vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo…” ir paprašė Marijos Margaritos atsilyginimo šventės penktadienį po Kristaus Kūno oktavos, liepdamas jai pasitarti su tėvu Klodu de la Kolombjeru, kuris tuo metu buvo nedidelių jėzuitų namų Paray miestelyje vyresnysis; (iv) pagaliau apreiškimai, per kuriuos Marija Margarita buvo paprašyta, kad Švč. Širdį iškilmingai pagerbtų ir Prancūzijos karalius, o naujojo pamaldumo skleidimas buvo patikėtas vizitėms bei Jėzaus draugijos kunigams. Praėjus kelioms dienoms po „didžiojo apreiškimo“ 1675 m. birželį, Marija Margarita visa papasakojo tėvui de la Kolombjerui, kuris, atpažinęs Dievo Dvasios veikimą, pasišventė Švenčiausiajai Širdžiai. Jis paliepė šventajai aprašyti apreiškimą ir išsiuntinėjo jos pasakojimą po visą Prancūziją ir Angliją. Jam mirus 1682 m. vasario 15 d., jo dvasiniame dienoraštyje buvo rasta jo paties ranka perrašyta Marijos Margaritos pasakojimo kopija ir jo mintys apie pamaldumo naudą. Dienoraštis kartu su pasakojimu ir išsamiu pamaldumo paaiškinimu buvo išleistas Lijone 1684 m. Nedidelė knygelė buvo labai populiari, taip pat ir Paray vienuolyne – didžiuliam Marijos Margaritos sumišimui. Nepaisydama to, šventoji pasiryžo tai išnaudoti ir knygelės padedama skleidė jos širdžiai brangų pamaldumą. Prie jos prisijungė ir vienuolyno seserys, iš pradžių buvusios nusiteikę priešiškai.

Per apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizavęs žmonių nuodėmių sukeltas kančias. O ant Širdies uždėtas kryžius, kuris reiškė, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina ir šiandien – liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.

Šv. Marijos Margaritos mirtis 1690 m. spalio 17 d. nė kiek nesumažino pamaldumo įkarščio. Priešingai, trumpas jos gyvenimo aprašymas, kuris pasirodė kartu su tėvo Kruazė knyga apie pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai 1691 m., dar labiau jį išpopuliarino. Pamaldumas vis labiau plito, nepaisant Šventojo Sosto lėtumo – tik 1693 m. buvo suteiktos indulgencijos Švč. Širdies brolijoms, o 1697 m. tik vizitėms leista švęsti Penkių žaizdų Mišias. 1720 m. per Marselio maro epidemiją, turbūt pirmą kartą buvo atliktas iškilmingas visuotinis pasiaukojimo aktas ir pagarbinimas viešoje, ne religinėje aplinkoje. Marselio pavyzdžiu pasekė kiti Pietų Prancūzijos miestai. Pamaldumas tapo visuotinis. 1726 m. buvo vėl kreiptasi į Romą, kad būtų paskelbta atskira šventė. 1729 m. prašymas pakartotinai atmestas. 1765 m. Roma pagaliau nusileido ir karalienės prašymu Prancūzijos episkopatas pusiau oficialiai pažymėjo šventę. Tik 1856 m., Prancūzijos, vyskupams atkakliai prašant, Popiežius Pijus IX paskelbė Švč. Širdies dieną visuotine Bažnyčios švente.

Pasiaukojimo ir atsilyginimo aktai plito drauge su pamaldumu. Dažnai, ypač po 1850 m., žmonių grupės, kongregacijos, net valstybės pasiaukodavo Švč. Jėzaus Širdžiai, o nuo 1875 m. pasiaukojimo aktai išplito po visą katalikiškąjį pasaulį. Popiežius vis delsė. Pagaliau 1899 m. birželio 11 d., popiežiaus Leono XIII įsaku, pagal jo pateiktą formulę visa žmonija buvo iškilmingai paaukota Švenčiausiajai Širdžiai. Šio paaukojimo, kurį Leonas XIII vadino „didžiuoju aktu“, mintį popiežiui pasiūlė Gerojo Ganytojo vienuolė iš Oporto (Portugalija), gavusi ją iš paties Kristaus. Vienuolė buvo kilusi iš Drost zu Vischerig giminės ir žinoma Dieviškosios Širdies Sesers Marijos vardu. Ji mirė Švč. Širdies dieną, likus dviem dienoms iki visuotinio paaukojimo, kuris buvo nukeltas į kitą sekmadienį.

Kalbėdami apie šiuos didžius visuotinus pamaldumo pasireiškimus, neturėtume pamiršti intymaus mūsų sielų pamaldumo, asmeninės praktikos ir darbų, kurie yra pats gyvenimas.

***

Jėzaus meilės garbinimas reiškia pasišventimą Jėzui iš meilės. Svarbiausia – atsakyti į Jėzaus meilę; atsilyginti meile Jėzui, kuris mus taip mylėjo. Pamaldžiam žmogui Jėzaus meilė – tai atstumta, išniekinta meilė, ypač Eucharistijos slėpinyje. Pamaldumui yra būdingas atsilyginimas už skriaudą, dėl to svarbus atsilyginimo ir pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas, atjauta Jėzaus kančiai.

***

Birželio mėnuo skiriamas garbinti Švč. Jėzaus Širdį. Šį mėnesį, trečiąjį penktadienį po Sekminių, esti minima Švč. Jėzaus Širdies diena, taip pat kasdien laikomos šiam tikslui skirtos pamaldos.

Birželinių pamaldų turinį sudaro Švč. Jėzaus Širdies litanija ir Žmonijos pasiaukojimo aktas. Prieš tai ar po to dera skaityti atitinkamus mąstymėlius. Pabaigai giedama IŠ ŠIOS ŽEMELĖS, O ROMIOJI, JĖZAUS ŠIRDIE ŠVENČIAUSIA ar kuri kita panašaus turinio giesmė. Bažnyčioje šios pamaldos gali būti laikomos prie išstatyto Švč. Sakramento.

Negalintiems birželinių pamaldų atvykti į bažnyčią dera jas atlikinėti namie, prie Švč. Jėzaus Širdies paveikslo.

 

 

Parengė Paulius Zovė ir Loreta Gema

bernardinai.lt

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-06-18


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt