Birželio 29 d. minima Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė


a- A+

 

Šv. Petras (I a.), apaštalas ir kankinys, minimas birželio 29 d.

Petras yra tas žmogus, kuriam Jėzus patikėjo savo Bažnyčią ir paskyrė jį apaštalų galva. Kodėl buvo pasirinktas jis, nors nebuvo nei vyriausias, nei protingiausias, nei užėmė aukštą socialinę padėtį, nei buvo išsilavinęs, o juo labiau ištikimiausias, – tai jau yra Dievo pašaukimo slėpinys. Tai, ką Petras galėjo parodyti, buvo tik jo nuoširdumas, noras pasitaisyti suklydus, abejonės ir labiausiai pagarsėjusios išdavystės.

Jo vardas buvo Simonas bar Jona, t.y. Simonas, Jonos sūnus. Jis buvo kilęs iš Betsaidos ant Tiberiados ežero krantų. Jėzus jį vadino Kefu, o tai reiškia „uola“, vėliau išverstu į lotynų kalbą „petra“, t.y. Petras, vardu, kuriuo jis po to visada ir buvo vadinamas. Petras, kaip ir jo tėvas Jona ir vyresnysis brolis Andriejus, buvo žvejys. Visi trys – kaip matome iš Evangelijos pagal Joną – buvo Jordano upėje krikštijančio Jono mokiniai.

Kartą jo brolis Andriejus atbėgo uždusęs pas Petrą ir pranešė jam didžią naujieną: „Radome Mesiją!“ Tai dailidės iš Nazareto sūnus, tas, kurį nurodė Jonas Krikštytojas ir pakrikštijo ant Jordano upės kranto. Smalsumo pagautas Petras iš karto nusekė Andriejų, norėdamas pamatyti Mesiją. Ir vos tik jį pamatęs Jėzus pasakė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – uola“).“ Nuo to laiko Petras tapo vienu mylimiausių Viešpaties mokinių.

Petro vaidmuo apaštalų bendruomenėje buvo aiškus iš pat pradžių. Jėzus jį dažnai priminė tvirtindamas, kad ant šios „uolos“ jis pastatys savo Bažnyčią ir apaštalui įduos „Dangaus Karalystės raktus“, tad visa, ką jis „suriš žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriš žemėje, bus atrišta ir danguje“. Petras, kartu su Jonu ir Jokūbu, taip pat buvo pašauktas dalyvauti kai kuriuose Mesijo misijai be galo svarbiuose įvykiuose (atsimainyme ant Taboro kalno ir agonijoje Alyvų sode), o galiausiai Jėzus jo paprašė stiprinti ir palaikyti savo brolius, kai Jo jau nebebus.

Tai pagarba, kurią Petras, „žmonių žvejys“, atlygino Jėzui, pasekęs Mokytojus entuziastingai ir su polėkiu bei akla ištikimybe – visgi ji kartą buvo susvyravusi – tai ta niekinga išdavystė pačiu lemtingiausiu kančios momentu.

Štai kas pasakojama apie išdavystę. Jėzus buvo ką tik suimtas, o Petras sėdėjo vyriausiojo kunigo rūmų kieme,- taip rašo evangelistas Matas. Kol Mokytojas buvo kamantinėjamas priešais sinedrijoną, dvi tarnaitės ir keli kiti ten buvusieji jį atpažino ir prisiartinę tarė: „Ir jis buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ Išsigandęs Petras išsigynė: „Aš nežinau, ką tu sakai. Aš nepažįstu to žmogaus.“

Tačiau kiek jis paskui išiejo ašarų, kad šią išdavystę atpirktų, kaip atgailavo kad atgautų prasmę tas tikėjimas, kuris kartą jį buvo privertęs sušukti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tik tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“

Po Jėzaus mirties jau pasigailėjęs ir prisikėlimo padrąsintas Petras išlaikė savo kaip vyriausiojo vaidmenį. Ir iš tiesų jis buvo pirmasis po Sekminių su tokiu uolumu ir ištikimybe, kurios nuo to laiko jau niekas nebetemdė, ėmęs liudyti tuos stebuklingus Mesijo gyvenimą ir mirtį lydėjusius įvykius. Jis taip pat pasiūlė į Judo vietą apaštalą Motiejų, pasmerkė Ananiją ir Sapfyrą – du apgavikus, kurie dalį už žemės sklypą gautų pinigų, skirtų krikščionių bendruomenei, pasiliko sau, pakrikštijo pirmąjį pagonį ir t.t. Žodžiu, jis neabejotinai buvo pirmųjų besikuriančios Bažnyčios įvykių herojus.

Iš pradžių Petras savo apaštaline veikla apsiribojo vien Palestina. Tačiau po Jeruzalės Susirinkimo pradėjo mesijines keliones į Siriją ir galbūt į Mažąją Aziją bei Graikiją.

Neabejojama, kad į Romą jis atvyko apie 60-uosius. Imperijos sostinėje, kuriai buvo lemta tapti ideologiniu krikščionybės centru ir kurios pirmuoju vyskupu Petras buvo, savo žemiškojo Bažnyčios vadovo misiją jis patvirtino kankinyste. Beįsisiautėjant vieniems aršiausių krikščionių persekiojimams, pradėtiems Nerono, Petras buvo suimtas, teisiamas ir nuteistas mirti ant kryžiaus, kaip ir Kristus, kurio pasekėju skelbėsi esąs. Tačiau manydamas nevertas mirti kaip Mokytojas, kurį buvo niekingai išdavęs, jis pasiprašė, kad jį nukryžiuotų galva žemyn, ir gavo sutikimą. Jį nukryžiavo ant Vatikano kalvos tuo pačiu metu, kai antras didis apaštalas šventas Paulius buvo nukirsdintas (kaip Romos imperijos pilietis, jis negalėjo būti nukryžiuotas) Tre Fontane (trys fontanai) vietovėje.

Po išsamių Pijaus XII inicijuotų tyrinėjimų buvo nustatyta patikima pirmojo iš apaštalų – Petro – kapo vieta, ir jau yra įrodyta, kad kape rasti kaulai yra jo.

 

 

Šv. Paulius (I a.), apaštalas ir kankinys, minimas birželio 29 d.

Pasakodamas apie šventojo Stepono kankinystę, Apaštalų darbų autorius pažymi: „Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius.“ O dar toliau: „Saulius pritarė Stepono nužudymui.“ Taigi šis jaunas Tarse gimęs vyras Saulius, iš Benjamino giminės kilęs žydas bei Romos imperijos pilietis ir mokytojo Gamalielio Senojo mokinys, buvo aršus ir žiaurus krikščionių priešas.

Tačiau šiam jaunuoliui savo piktų jausmų neteko ilgai puoselėti. Vieną dieną jį, į Damaską bekeliaujantį dar vienam išpuoliui prieš Kristaus pasekėjus, miesto prieigose nutvieskė be galo ryški šviesa, kuri jį nubloškė nuo žirgo ir apakino. O pasigirdęs balsas jam papriekaištavo: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Iš baimės drebantis Saulius paklausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Balsas jam atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti.“

Šis nutikimas Damaske jaunam vyrui buvo lemtingas: persekiotojas Saulius tapo Pauliumi – vienu karščiausių ir bebaimiškiausių krikščionybės misionierių ir vienu suprantamiausių Kristaus Žinios skelbėjų.

Damasko krikščionių bendruomenės, kurioje buvo pakrikštytas, išrinktas, jis iš karto išsiskyrė iš kitų: ėjo į sinagogas skelbti, kad tas Jėzus, kuriam jis taip įnirtingai priešinosi, iš tiesų yra Dievo Sūnus, Mesijas, visų laukiamas Išganytojas ir jog jis pats yra patyręs jo išganingąją jėgą. Šiais jo žodžiais ir liudijimu daugelis žmonių patikėjo. Pernelyg daug, kad tai patiktų ankstesniems jo bendrams persekiotojams, kurie iš karto surengė sąmokslą jį nužudyti. Kaip pasakoja Apaštalų darbai: „Dieną naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti, bet jo mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.“

Po to Paulius rado prieglobstį Jeruzalėje. Iš čia pradėjo kelias savo misijų keliones (keturias, o gal penkias), per kurias dėl savo specifinio pašaukimo Kristaus Evangeliją nešė graikų ir romėnų pasaulio pagonims.

Pauliaus žodžiai, jo skaidri ir tiksli mintis bei tikinčio žmogaus liudijimas įtikina. Visur, kur jis pasirodė – Antiochijoje, Efeze, Galatijoje, Korinte, Atėnuose, Kretoje, Filipinuose, Tesalonikuose, Kolose ir kitur – suklestėjo krikščionių bendruomenės.

Tačiau kartais, kaip ir Evangelijos palyginime, Dievo žodis krinta į akmenuotą žemę. Taip, pavyzdžiui, nutiko Atėnuose. Įdomaus naujo Pauliaus siūlomo mokymo patraukti miesto išminčiai pakvietė jį į Areopagą, kad jis išsamiau išdėstytų savo idėjas. Paulius, sujaudintas minties, kad pabuvos toje vietoje, kurioje buvo išgirsta tiek išminties, nuėjo ir kreipėsi į žmones: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‚Nežinomam dievui‘. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.“

Pradžia padaryta gera ir daugelis sukluso, tačiau paskui Paulius ėmė kalbėti apie Jėzų iš Nazareto, žmogų, kurį nužudė žydai ir kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų. Ir tas žodis „prisikėlimas“ sutrikdė daugelį, kurie, linguodami galvomis, ėmė kalbėti: „Gerasis žmogau, čia jau mes tavęs nebesuprantame. Apie tai paklausysime kitą kartą.“ Paulius iš susirinkimo išėjo jausdamas pralaimėjimo kartėlį. Ir tik nedaugelis patikėjo jo žodžiais. Jie bus puiki sėkla.

Kitų bendruomenių tikėjimas buvo tvirtas. Paulius stengėsi jį išlaikyti gyvą jas dažnai aplankydamas ir siųsdamas nuostabius, išminties, dorinių pamokymų, entuziazmo bei vilties kupinus laiškus. Tai nepamainomi dalykai bendruomenėms, kurios jaučia nuolatinį krikščioniškosios Žinios aiškią bei lemtingą grėsmę suvokiančios pagonybės spaudimą.

Norėdami užkirsti kelią grėsmei pagonys buvo pasirengę patiems žiauriausiems persekiojimams. Nejuokavo ir žydai: jiems krikščionys kėlė rimtą pavojų. Tad Paulių Listroje ankstesnės jo religijos šalininkai užmėtė akmenimis ir, palaikę jį mirusiu, paliko gulėti gatvėje. Filipinuose jis buvo įkalintas kartu su savo bendražygiu Silu. Jeruzalėje jis vėl pateko į kalėjimą ir šį kartą grėsmė pakliūti į rankas budeliui tapo labai reali. Apaštalui gyvybę išgelbėjo tik tai, kad jis buvo romėnas, ir kaip Romos imperijos pilietis kreipėsi į imperatorių. Jo gyvybė buvo išgelbėta, tačiau dėl to kreipimosi jis iš pradžių buvo perkeltas į kalėjimą Cezarijoje. Čia išbuvo dvejus metus, o paskui buvo nusiųstas į Romą, kurią pagaliau pasiekė po pavojingo plaukiojimo ir patyręs laivo sudužimą prie Maltos krantų. Imperijos sostinėje Romoje Paulius, viena iš nesibaigiančių persekiojimo aukų, baigė savo dienas. Jis buvo nukirsdintas Akvė Silvė vietovėje, kuri dabar vadinama Trimis fontanais. Tai įvyko maždaug 67 metais po Kristaus. Tuo pačiu metu buvo nukryžiuotas ir Bažnyčios galva šventas Petras.

Mirus Pauliui, mirė ir vienas išskirtiniausių Evangelijos liudytojų. Tačiau kaip niekad anksčiau šiuo atveju pasitvirtino posakis, kad kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla. Ir iš tiesų labai greitai Roma tapo krikščioniškojo pasaulio sostine, iškilusia ant Petro ir Pauliaus tikėjimo ir meilės liudijimo pamatų.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-06-28


Visos teisės saugomos © 2020 www.zarasuparapija.lt