Birželinės pamaldos – prancūzų jėzuitų dovana Lietuvai


a- A+

Lietuvoje katalikų liaudies pamaldumo praktikos susiformavo su pirmaisiais krikščionybės žingsniais Lietuvoje. Jas atnešė pranciškonų ir dominikonų vienuolijų misionieriai“, – pasakoja religijos mokslų daktaras Alfonsas Motuzas. Su juo susitikome pasikalbėti apie birželinių pamaldų ištakas ir tradicijas Lietuvoje. Pasirodo, kol peržengė tikinčiųjų namų slenkstį ir įsikūrė sodžiuose, pamaldos nuėjo ilgą kelią, o Lietuvą pasiekė atsidavusių piligrimų ir vienuolių dėka.

Kada suklestėjo pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai? Kas buvo pradininkas?

Birželinių pamaldų kulto atsiradimo ištakos glūdi viduramžiuose. Benediktinų ir cistersų vienuolynų kontempliatyvi, pamaldumą skatinanti aplinka buvo palanki pradėti garbinti Švč. Jėzaus Širdį. Bažnyčios mokytojų – pranciškono šv. Bonaventuros ir cisterso šv. Bernardo Klerviečio – XIII a. pradžios teologiniuose ir mistiniuose veikaluose randame nemažai tekstų, kuriuos įkvėpė pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai.

Nuo XIII iki XVI a. Jėzaus Širdies pamaldumas buvo praktikuojamas tik pranciškonų, dominikonų, kartūzų vienuolynuose ir asmeniškai. Tad ši praktika pradžioje buvo ne liaudies, o vienuolijų. Savo veikaluose tėvai jėzuitai, ypač ispanai, šiam pamaldumui suteikė teologinį pagrindą. Šv. Jonas Eudas XVII a. sukūrė pamaldas Švč. Jėzaus Širdžiai garbinti, o 1670 m. rugpjūčio 31 d. Rennes (Prancūzija) didžiojoje seminarijoje pirmą kartą iškilmingai švęsta Jėzaus Širdies šventė, kurioje dalyvavo ir vietinės parapijos žmonės. Ji greitai paplito tarp pasauliečių įvairiose Prancūzijos vyskupijose.

Po trejų metų vienuolė vizitietė šv. Margarita Marija Alakok patyrė Jėzaus regėjimų, įkvėpusių naują pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai proveržį, ypač tarp paprastų žmonių. Regėjimuose Jėzus prašė šv. Margaritos pasiaukoti už žmonių nedėkingumą Dievui pirmąjį birželio mėnesio penktadienį priimant Komuniją ir išaukštinant Jėzaus Širdį. Apie regėjimus šventoji papasakojo dvasios tėvui jėzuitui šv. Kolombjerui, kurio pastangomis naujasis pamaldumas sparčiai plito visoje Prancūzijoje ir Anglijoje.

Visuotinėje Bažnyčioje Švč. Jėzaus širdies šventę popiežius Pijus IX įvedė tik 1856 m., praėjus beveik 200 metų. Po trisdešimt trejų metų patvirtintas pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas bei visuotinė pirmųjų mėnesio penktadienių praktika. 1929 m. popiežiui Pijui XI įpareigojus sukurtos naujos šiai šventei skirtos Mišios „Cogitationes“, kurios 1970 m. įtrauktos į naująjį mišiolą.

Kada pamaldumas Švč. Jėzaus širdžiai atkeliavo į Lietuvą, kas daugiausia jį platino?

XVII–XVIII a. ši pamaldumo praktika iš Prancūzijos per Lenkiją pasiekė ir Lietuvą. Daugiausia prie jos išplitimo prisidėjo tėvai jėzuitai. Etnologai diskutuoja, kada buvo šios giesmių ir maldų kultūros pradžia Lietuvoje. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad šiuo pamaldumu itin nepatenkinta buvo carinės Rusijos valdžia. Po 1812 m. karo su Napoleonu prieš jėzuitų vienuoliją pradėtos vykdyti represijos. Rusai nekentė to, kas buvo prancūziška ir lenkiška. Jie tapatino, kad jei esi katalikas, vadinasi, esi prancūzas arba lenkas – carinės Rusijos priešas. Kai valdžia ėmė drausti šį pamaldumą ir persekioti vienuolius bei pasauliečius, liaudis pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai perkėlė į namų aplinką.

Pamaldos, atliekamos namų aplinkoje, itin išpopuliarėjo tarpukariu. 1923 m. Lietuvoje jėzuitai išleido liaudžiai skirtą knygelę „Jėzaus širdis ir jos intronizacija“, o 1928 m. – knygelę „Jėzaus širdis ir kunigas“. Taip pat ir po Antrojo pasaulinio karo žmonės birželines pamaldas dažniau melsdavosi namuose nei bažnyčioje. Jos vykdavo viename iš sodžių, kurio tvoros vartai būdavo apkaišomi berželių šakomis, o kambaryje gėlėmis ir žolynais papuošiamas Švč. Jėzaus Širdies paveikslas. Gaila, bet šiuo metu kaimuose ši tradicija sparčiai nyksta.

Lietuva Švč. Jėzaus Širdžiai iškilmingais aktais paaukota du kartus: 1934 m. liepos 1 d. Pirmojo tautinio eucharistinio kongreso metu (pasirašė arkivyskupas J. Skvireckas, prezidentas A. Smetona ir kiti) bei 1990 m. birželio 14 d. (pasirašė kardinolas V. Sladkevičius, arkivyskupas J. Steponavičius, V. Landsbergis ir kiti).

Kokia yra birželinių pamaldų struktūra?

Gegužinės pamaldos, skirtos Mergelės Marijos motinystei, ir birželinės, išaukštinančios Švenčiausią Jėzaus Širdį, yra vadinamos pavasario ir vasaros ciklo šventės. Į birželines pamaldas įeina Sekminės (jeigu švenčiamos birželį), Kristaus Kūno ir Kraujo šventė (Devintinės), šv. Antano, šv. Jono Krikštytojo ir šv. Petro ir Pauliaus šventės. Pati jauniausia šventė, įsiterpusi į birželines pamaldas, yra tėvo diena.

Bažnyčioje birželinės pamaldos vyksta prieš arba po šv. Mišių. Jas sudaro Žodžio liturgija, Švč. Jėzaus Širdies litanija, žmonijos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas, eucharistinis palaiminimas, užbaigiama giesme „Iš šios žemelės“. Šis liaudies maldingumas praktikuojamas ne tik bažnyčiose, bet atliekamas ir namuose, prie Jėzaus paveikslo.

Kas yra Švč. Jėzaus Širdies litanijos ir giesmių autoriai?

Švč. Jėzaus Širdies litanijos atsiradimas pirmiausia susijęs su Visų Šventųjų litanija, kurios pavyzdžiu sukurtos ir vėlesnės litanijos. Litanijos ištakos taip pat siejamos su Prancūzija. Giesmės „Iš šios žemelės“ tekstas ir melodija į Lietuvą atėjo iš Vakarų Europos. Melodijos autorius – jėzuitas T. Lambilotte, taigi ji nieko tautiško neturi. Jis panaudojo prancūzų liaudies dainą, kuriai suteikė krikščionišką atspalvį.

 

 

Kalbėjosi Monika Midverytė OFS

bernardinai.lt

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-06-01


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt