Atleisti sau


a- A+

Didžiausia našta, kurią nešame – tai mūsų pačių užsikrauti sunkumai, kaltės, kurios nuolat vargina ir neleidžia augti, būti laimingiems. Neretai tai kliudo brandiems mūsų tarpusavio santykiams ir žmogaus atvirumui Dievui. Sunkiausia atleisti ne tiems, kurie žiauriai pasielgė, atnešė nuostolio ar tiesiog įskaudino piktu žodžiu. Sunkiausia atleisti sau. Metų metus žmonės nešiojasi pagrįstą ir nepagrįstą kaltę, smerkdami ir niekindami save už tai, kad subyrėjo santuoka, nepavyko koks nors darbas ar atliktas liūdnų pasekmių atnešęs pasirinkimas. Patys negailestingiausi teisėjai esame mes patys teisdami save, kai lyginame savo gyvenimą su kitų žmonių sėkmės istorijomis, kai apraudame sudužusius lūkesčius, žlugusias viltis. Be atleidimo patirties nesuprastume gailestingumo esmės, paties Dievo gražiausios savybės.

Atleisti sau – tai save mylėti. Tikros meilės išgyvenime visada apčiuopsi atleidimo daigų. Evangelijoje pagal Morkų apie didžiausius įsakymus skaitome: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 30–31). Net artimo žmogaus meilės mastelis – teisingas santykis su pačiu savimi, meilė sau. Smerkdami save, negalėsime net visomis jėgomis mylėti paties Viešpaties.

Tinkamiausias meilės sau kelias – tai kuo sąžiningiau save pažinti. Tai reiškia, kad žmogus kviečiamas atrasti jam patikėtas Dievo dovanas, išugdytus talentus, savybes. Kita vertus, svarbu pažinti ir tai, kas nuolat kamuoja: savo ydas, trūkumus, apsileidimus, silpnybes. Kiekvienas atleidimas prasideda nuo kuo objektyvesnio savęs, kitų ar situacijos pažinimo. Meilei taip pat reikia pagarbaus pažinimo. Nors sakoma, kad meilė akla, tačiau tai netiesa. Nes akla yra aistra, egoizmas, gėrėjimasis savimi – narcisizmas. Meilė kantriai, ištikimai ir švelniai siekia pažinti, susidraugauti.

Kitas žingsnis atleidimo sau linkme – kantriai save priimti. Tai nereiškia, kad turiu pateisinti savo trūkumus ir liaupsinti už dovanas bei gerus poelgius. Priimti save – tai žvelgti į savąjį gyvenimą paties Dievo žvilgsniu. Savo gyvenimo, klaidų ir pasiekimų priėmimas susijęs su žmogaus kelionės unikalumo atradimu, savivertės puoselėjimu, saugantis nuo puikybės ir menkavertiškumo. Tai mano gyvenimas, vienas ir nepakartojamas, kito nebus. Iš klaidų galiu mokytis. Teisingą savęs priėmimą lydi dėkingumas už gyvenimą ir troškimas bei pastangos augti, keisti savo netinkamus polinkius. Tai išreiškia supratingumą apie tai, kokiame kelionės vingyje esu, gebėjimo prisiimti atsakomybę ugdymą. Be priėmimo neįmanomas žmogaus brendimas. Kaip galėsiu ištaisyti savo klaidas, jei jų nepriimu arba nuolat jomis badau savo sąžinę. Priimti – tai suprasti savo situaciją kaip galimybę kai ką pakeisti.

Dar vienas reikalingas žingsnis, svarbus, jei noriu priartėti prie atleidimo – nuoširdžiai dovanoti save kitiems. Pirmiausia – Kitam, pačiam Dievui. Viskas, ką patiriu, Jo leista, žinoma ir suprantama. Per maldą tegul visos žmogaus patirtys būna parodytos, tiksliau tariant, pavestos Tam, kuris gali visa išvesti į gera. Dovanodamas net pačias juodžiausias savo patirtis Dievui – jas paleidžiu. Kartu nesureikšminu ir nenuneigiu savęs, išreiškiu troškimą klausytis ir bendradarbiauti. Bendrystės su Dievu patirtis visada bus susijusi ir su kitais žmonėmis. Todėl reikės mums duotus talentus, išsiugdytus gebėjimus ne pasilaikyti vien sau, bet – skirti kitiems. Nesitikint didžio atlygio, bet iš draugiško rūpesčio, solidarumo, noro puoselėti ryšius. Nes tik taip žmogus labiau gali būti savimi.

 

Kun. Saulius Bužauskas

Žurnalas „Kelionė“

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-07


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt