Ar tikrai esame katalikai?


a- A+

Bažnyčia išgyvena toli gražu ne pačius geriausius laikus. Nelūžta suolai nuo tikinčiųjų gausos, labai trūksta pašaukimų. Viena seminarija užsidarė, kitose klierikų skaičius itin kuklus. Jaunimas net neateina į Atvirų durų dienas, kurias rengia seminarijos. Kodėl staiga sumažėjo pašaukimų? Ir tai – visoje Europoje! Bet man labiau rūpi Lietuva. Ką gi, ne paslaptis, kad tikėjimo daigai sudygsta šeimoje. Iš kitos pusės, autentiškas tikėjimas yra duotybė. Ne, jis nenukrenta iš dangaus. Tačiau sėkla sudygsta arba ne. Jai netrukdoma dygti, kai kada daugiau pašviečia saulė, bet kartais, nežinia kodėl, leidžiama brautis į paviršių ir į šviesą pačiai. Dirva yra šeima ir šioje muzikoje pirmaisiais smuikais groja moterys. Jos užpildo bažnyčių navas, rūpinasi vaikų krikštu, Pirmąja Komunija, dar visai mažylius išmoko žegnotis ir maldelių. Beje, į tacelę aukoja irgi jos. Ir šv. Mišių užsakymu pasirūpina. Mamos, močiutės, tetos.

Na, o tas tikrasis tikėjimas? Kai neapsiribojama sekmadienio šv. Mišiomis, velykine išpažintimi ir sakramentais, o stengiamasi gyventi pagal Dekalogą ir vengti septynių didžiųjų nuodėmių? Tokių yra mažuma. Bet taip buvo visada. Žmogus silpnas, nors ir nenori prisipažinti. Esančių stiprios dvasios – nedaug.

Tačiau grįžkime prie drungnųjų. Šiuo metu žmonės katalikybę mato dvejopai. Vieni krikščionybėje įžiūri normalią ir būtiną ortodoksiją, kitiems tie patys dalykai atrodo esą tamsus fanatizmas. Pirmieji pagrindinių, fundamentalių priesakų laikymąsi priima kaip moralinę tvarką, antrieji reikalauja liberalumo ir tolerancijos. Toleravimas ko? Nuodėmės, moralinės netvarkos, amoralumo? Tie antrieji netiki esant šėtoną, nors pripažįsta, kad Dievas yra, visus iki vieno kunigus laiko tamsybininkais, dažnai šaukia: „Dabar ne Viduramžiai!“ ir pan. Aišku, tuos žmones sunku pavadinti tikinčiaisiais, nors jie mano tokie esą. Tokioje šeimoje užaugęs jaunuolis vargu ar pajus pašaukimą, nes mamą ir močiutę jau nugalėjo tėvas. Vyras vyrui mūsų maskulinizuotoje visuomenėje visada svarbesnis už moterį.

Itin didelę žalą religijoms (ne tik krikščionybei, bet ir judaizmui) padarė kovingasis XVIII amžius, vadinamoji Apšvietos epocha. Iki jos tikėjimas buvo ne privatus žmogaus reikalas, bet visada – kultūros pagrindas. Maža to, metų ciklą reguliavo bažnytinės šventės, geografiniais centrais laikytos šventos vietos, piligriminės trasos, vaikus krikštijo bibliniais ar kitų šventųjų vardais, natūraliai priimdavo mirtį ir gimimą, pasaulio visumą, gyvenimo prasmę. Taip, dauguma gyveno neturte, net skurde, bet žmogus dvasiškai jautėsi saugus.

Atėjus Apšvietos amžiui ir iškėlus žmogaus proto kultą, visa tai ėmė klibėti. Protai gavo stimulą, tačiau pasirinkus religiją be dogmų, laisvai interpretuojant Šventą- jį Raštą ir stengiantis išstumti per daugiau nei 1500 metų empiriš- kai patikrintą tvarką tiek individas, tiek ir visuomenė pasijuto nesaugiai. Net didysis Kantas rašė: „Turėk drąsos vadovautis savo protu.“ Ir vos ne kiekvienas ėmė vadovautis. Aš, žmogus, esu pasaulio kūrėjas, jo formuotojas… Nemanau, kad Kantas, enciklopedininkai ir visi XVIII a. filosofai buvo neteisūs. Greičiau reikėtų vadinti juos „teisiais ir neteisiais“. Filosofijai autoritetas yra protas, religijai – Dievas. Apšvietos filosofai nebuvo ateistai, tiesiog proto galią jie kėlė pernelyg aukštai ir norėjo, kad religija būtų patogi, t. y. tokia, kokios norėjo.

Dabar turime XXI amžių ir… visa tai, kas buvo XVIII amžiuje. Viskas lygiai taip pat! Norime „patogios“ Baž- nyčios, Dievo, kuris nesikištų į mūsų reikalus, kai to nepageidaujame, bet gelbėtų, kai įklimpstame. Tebūnie jis šalia, kad pašaukčiau, kai man prireiks, tačiau šiaip jau aš turiu savo protą!

Kodėl tokie esame? Dar kartą ir labai pagrįstai reikia versti kaltę komunizmui. Dabartinė vyresnioji karta (turiu galvoje 70-mečius) augo siautė- jant ateizmui. Jiems pagrindas iš po kojų buvo išmuštas, tvirti išliko tik patys ištvermingiausi, be to, brendę palankioje aplinkoje. Šios kartos vaikai ir vaikaičiai negavo iš savo tėvų, senelių to, ką gaudavo žmonės XX a. pradžioje, kai tikė- jimas ir šeimos buvo kur kas tvirtesni. Tamsųjį vaidmenį atlieka ir pasaulietiška žiniasklaida, kurioje kleras ir Bažnyčia apipurškiami būtinai juoda spalva. Tai daroma pernelyg dažnai. Didmiesčių inteligentija, į kurią krypsta žmonių akys, nes ji reprezentuoja tą išgarbintąją proto galią, religiškai yra drungna ar net Bažnyčios atžvilgiu nusiteikusi negatyviai. Nors mass media transliuoja, aprašo šv. Mišias, bet kartkartėmis duodama suprasti, kad Bažnyčia yra prietaringa, dogmatiška (lyg dogmos būtų blogis), atsilikusi, smerkia gerą gyvenimą, vartotojiškumą, reikalauja moralinės drausmės lytiniame gyvenime ir t. t. Visa tai gi šitaip apsunkina gyvenimą!!! Na, ir rezultatai akivaizdūs.

Nyksta kasdienė ne tik šeimos, bet ir asmeninė malda (pirmoji jau tapo retenybe), vakarinė sąžinės sąskaita, nuoširdi atgaila, gili, tikra išpažintis, atsiteisimas. Vienos moterys Bažnyčios ant savo liaunų pečių ilgai neišlaikys. Taip, būti tikru kataliku sunku! Net labai sunku. Bet… verta! Tikėjimas ir autentiškas jo praktikavimas atneša dvasinį komfortą, saugumo pajautimą ir ramybę.

Na, bet už dyką tik sūris pelėkautuose. Kad visa tai gautume, reikia tikėti vieną savąjį Dievą, o ne kažkokį miglotą kosminį protą, nežinia kokį absoliutą (jau tada geriau citrininį Absolut), nepiktnaudžiauti Viešpaties vardu (geriau sakyti „Kad tave kur“), ilsėtis, kaip liepė Visagalis, t. y. kas septintą dieną, nes taip naudingiausia mūsų kūnui (kuriam, beje, priklauso ir smegenys su tuo visu protu), mylėti tėvus, jais rūpintis, taip pat ir materialiai), nežudyti nieko, gyvūno taip pat, mylėti savo žmoną ar vyrą ir nespoksoti į svetimą, nors jos kojos būtų iki pa- žastų, o jis kalbėtų Julio Iglesias balsu, būti skrupulingai sąžiningiems, niekada, niekam ir niekur nemeluoti, nepavydėti kitam jo vilos Ispanijoje, Bentley automobilio, jachtos, sąskaitų bankuose. Be to, nepraleisti progos padaryti gerą darbą. Tai visai nesunku, nes malonu.

Na, viską susumavus – nelengva. Bet, kaip sakiau, verta. Juolab kad tada ir terminas skaistykloje gal bus trumpesnis. Netgi su padoria kompanija. O kompanija visada svarbu!

Išvada aiški. Tradiciškai tikėti geriau. Gyventi žinant, kad tavęs link sklinda Meilės spinduliai, kad peržengus žemiškąjį slenkstį būsi amžinai gyvas, tai jau net labai neblogai. Todėl renkuosi tikėjimą. Tą XVI ar XVII amžiaus,„atsilikusį“,„tamsybišką“.

Jei būčiau vyras (jaunesnis nei 45-erių), rinkčiausi kunigystę su visu celibatu, moraline ir kitokia disciplina, pasiaukojimu. Geri kunigai sako, kad tai „veža“. Tikiu jais.

 

Vanda IBIANSKA

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-16


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt