KAIP MELSTIS KONTEMPLIATYVIAI?

Įstojęs į jėzuitų noviciatą buvau supažindintas su nuostabiu kontempliatyviosios maldos metodu. Iš tikrųjų tiksliau būtų sakyti, kad buvau įvesdintas į kontempliatyviąją maldą. Iki tol, be Mišių ir padėkos maldos prieš valgį, niekada nesimelsdavau, nebent kalbėdavau tradicines katalikiškas maldas ar kartkartėmis prašydavau šventąjį Judą užtarti. Man niekada netoptelėjo galvon, kad malda gali būti kai kas daugiau arba kitokia.

Malda, kurios išmokau, paremta šventojo Ignaco Lojolos, Jėzaus draugijos įkūrėjo, išgarsintu būdu. Ji turi daugybę vardų: vadinama „vaizduotės malda“, „ignaciškąja kontempliacija“ ir „vietos sudėstymu“. Nors jėzuitai didžiuodamiesi šią maldą laiko sava, įvairios jos formos jau gyvavo iki Ignacas šešioliktame amžiuje ją įtraukė į tapusias klasikiniu veikalu Dvasines pratybas.

Iš esmės per vaizduotės maldą mėginate pasitelkę vaizduotę nusikelti į Biblijos sceną. Paskui apmąstote tai, ką Dievas jums atskleidė maldoje.

Pamėginkime

Štai lengvas būdas pradėti. Pasirinkite apmąstymui mėgstamą Evangelijos ištrauką. Sakykime, Morkaus pasakojimą apie paralyžiuotojo išgydymą (Mk 2, 1–12). Šiame įstabiame pasakojime rašoma, kad ligonio draugai praardė namo, kuriame Jėzus pamokslavo, stogą. Jie nuleido savo bičiulį žemyn, tikėdamiesi, kad Jėzus jį išgydys.

Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.

Evangelija pagal Morkų 2, 1–12

Kaip ir bet kurioje maldoje pirmiausia prašykite Viešpatį būti drauge su jumis, atminkite – kad ir kokią malonę per maldą gauname, ji yra Dievo dovana. Toliau lėtai skaitykime Šventojo Rašto ištrauką įsivaizduodami aprašomą sceną, šventasis Ignacas sakytų: mintyse susikurkite vietą.

Tada klauskite savęs: Kas aš esu šiame Evangelijos pasakojime? Vienas iš susijaudinusių Jėzaus paklausyti susirinkusios minios žmonių? Namo, kurio stogas buvo praardytas, savininkas? Paralyžiuotojo ligonio draugas, kuriam svarbu nepaslysti leidžiant bičiulį pro stogą žemyn? O gal esu pats paralyžiuotasis, iš paskutiniųjų besiviliantis išgyti ir drauge savęs klausiantis, ką tas Nazareto dailidė gali padaryti?

Ką matau? Galite įsivaizduoti, kaip atrodo tas namas, taip pat Jėzaus veido išraišką ar susirinkusių žmonių žvilgsnius.

Ką girdžiu? Evangelijoje rašoma, kad name buvo susigrūdusi gausybė žmonių. Ar jie klausėsi Jėzaus Jam garsiai pritardami ar pagarbiai tylėdami? Ar sklido garsai iš kiemo? Įsivaizduokite Jėzaus balso skambesį.

Ką užuodžiu? Tiek daug žmonių susispaudę, galbūt oras ten buvo pridvisęs! Kokie kvapai dvelkė nuo lauko krosnies ar šeimynos ožio?

Išskleiskime

Pasitelkę vaizduotę ir jusles atsiduriate Evangelijos pasakojimo vyksmo vietoje. Tada leiskite Evangelijos istorijai toliau rutuliotis tarsi filmui.

Svarbiausia – jūsų vaizduotėje rutuliojantis veiksmui atkreipkite dėmesį į savo emocines reakcijas ar kylančias įžvalgas. Pavyzdžiui, sugaunate, kad stebite paralyžiuotąjį ir jaučiate gilų troškimą ar stiprų pavydą: „Ir aš norėčiau būti išgydytas.“ O gal jaučiatės laimingas, kad Jėzus tais laikais darytus stebuklus šiandien toliau daro jūsų gyvenime.

Jums gali kilti įžvalga, veikiau ne jausminė, bet pažintinė, suvokimas protu. Neperseniausiai melsdamasis pasiėmęs šią Evangelijos pastraipą suvokiau, kad paralyžiuotasis negalėjo būti išgydytas, jei jam nebūtų padėję draugai. Būtent bendruomenė dažnai mus atveda pas Dievą, palydi į vietą, kur galime būti išgydyti. Ši įkvepianti istorija – būdas, kaip žiūrėti į savo draugus, šeimą, bendruomenę ir Bažnyčią.

Gyventi Evangelija

Vaizduotės malda apima pasitikėjimą, kad Dievas veikia per mūsų vaizduotę, per visus mūsų patiriamus jausmus ar įžvalgas. Man iš pradžių buvo sunku tuo patikėti. Šiuo būdu melstis atrodė paika ir aš tai pasakiau savo dvasiniam vadovui noviciate.

„Juk visa tai dedasi mano galvoje? – klausiau. – Argi aš to nesusigalvoju?“ Jo išmintingas atsakymas mane išlaisvino iš abejonių.

„Tu tiki, kad Dievas gyvenime veikia per įvairiausius dalykus – tavo protą, širdį, sielą. Tiesa?“

„Taip“, – nedrąsiai atsiliepiau.

„Tad kodėl Dievas negali veikti per tavo vaizduotę?“

Žinoma, ne visada būsime patenkinti savo vaizduotės malda, nebūtinai jos poveikis sudrebins žemę po kojomis. Sykiais ji bus sausa, kartais bus sunku melstis. Rodos, nieko nevyks. Bet netgi tokios regimai sausos maldos laikotarpiais leidžiate laiką drauge su Jėzumi Evangelijos pasaulyje. Dvasinis perkeitimas vykta taip giliai, kad kartais jo net negalite įžvelgti. Jei leidžiame laiką su Dievu, visada keičiamės.

Būna, kad vaizduotės malda mus panardina stačiai į mėgstamo Evangelijos pasakojimo gelmę. Pasinėrę į jį pastebime tai, kas anksčiau praslysdavo pro akis – suvokiame kai ką naujo apie Jėzų, apaštalus, žmones, su kuriais Jis bendravo, apie pirmojo amžiaus Palestiną ir apie pačius save. Kai tai įvyksta, jau nebegalite taip, kaip anksčiau, girdėti Evangelijos pasakojimo.

 

James Martin SJ

 

zodistarpmusu.lt