Būti žmonių šviesa ir mylėti paprastą gyvenimą, nusižeminti, kada yra proga išsiaukštinti – tai daro šv. Bonaventūrą stebėtinu ir sektinu žmogumi. Dėl jo nepaprasto mokslingumo Gersonas vertina jį labiau už visus Bažnyčios daktarus. Reikėtų jį dar aukščiau vertinti dėl nepaprasto nusižeminimo. Gyvendamas Sorbonoje ir būdamas plačiai žinomas kaip mokslo žmogus, jis neapleidžia žemiausių pareigų, laisva valia apsiimdamas tarnauti ligoniams. Šventąjį prašo, kad sutiktų būti Bažnyčios Galva, jis iš didelio nusižeminimo nepriima pasiūlytos garbingos vietos. Dalyvaudamas Liono visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, pasižymėjo savo nepaprastu mokslu ir nepaprastu nusižeminimu. Šventasis Bonaventūra buvo visų mylimas, visų aukštai vertinamas; apie šventąjį kiekvienas be išimties, ir mokytas ir paprastas žmogus, buvo kuo geriausio nuomonės, tačiau jis tuo nesididžiavo ir nekeitė savo elgesio su artimaisiais: iki pat mirties buvo malonus, nuolankus, nusižeminęs. Mokykis iš šv. Bonaventūros nesididžiuoti Dievo duotomis dovanomis, bet nusižeminti Dievo ir žmonių akyse. Nedaug ką gera turi, ir tai, ką turi, yra ne tavo, bet Dievo duota. Tavo nuosavybė yra puikybė ir išdidumas. Sek nusižeminusiu Jėzumi Kristumi. Be mokslo gali būti išganytas, bet nebūsi neišganytas be nusižeminimo.

Kas yra skaitęs šv. Bonaventūros raštus, tas gali pamanyti, jog tas šventasis su niekuo neturėjo reikalų, tik su angelais. Bet tai netiesa, šv. Bonaventūros gyvenimas buvo paskirtas įvairiausiems darbams: aukštų tikėjimo ir mokslo tiesų užrašymui, painiausių klausimų ir tikėjimo dalykuose kilusių nesusipratimų nagrinėjimui, pagaliau, daugybei kitų užsiėmimų, kurie lengvai gali išblaškyti maldingumo dvasią. Kaip šv. Bonaventūras, būdamas toks užsiėmęs, išlaikė savo maldingumą, kurį yra nelengva įgyti nevisiškai atsiskyrus nuo pasaulio? Jo maldingumo pamatas buvo Kryžius. Šventasis, gilindamasis į mokslo dalykus, stiprybės savo maldingumui ieškojo ne savyje, ne knygose, bet Kryžiuje. Ir ją rasdavo. Jo knygos buvo Kryžius. Iš čia jis semdavo sau reikalingą mokslą, Kryžius uždegdavo jo širdį meile Viešpačiui Dievui, Kryžius sukeldavo prakilnius meilės artimui jausmus. Santykiuose su Dievu ir su kitais žmonėmis dažniau tenka vadovautis širdies jausmais nei šaltu protu. Ir tu kreipk savo akis į tą išrinktųjų knygą, į Kryžių, apie kurį taip retai mąstai, kurio gal nenori nei suprasti, nei pažinti. Čia atrasi tai, ką atrado šventieji, tai yra svarbiausią maldingumo pamatą. Sujunk mokslą su šv. Bonaventūro maldingumu. Tada tavo žodis, tavo patarimas nebus tuščias varpo skambėjimas, bet bus balzamas, gydantis artimo sielos žaizdas.

 

Jean Chapuis