Dėkoju jūsų vyskupui Rimantui Norvilai už brolišką pakvietimą būti šiandien su jumis visais šioje palaimintojo Jurgio Matulaičio garbei skirtoje iškilmėje.

Visus jus širdingai sveikinu, eminencija kardinole, broliai vyskupai, kunigai vienuoliai ir tikintieji, ir kaip Šventojo Tėvo Pranciškaus pasiuntinys perduodu jums Jo meilę ir solidarumą, bei Apaštalinį Palaiminimą.

Šio sekmadienio Evangelija (Mt 13, 1–23) mums rodo kaip Jėzus moko Galilėjos ežero pakrantėje, ir kadangi Jį supa didelė minia, Jis lipa į valtį, atsiiria šiek tiek nuo kranto ir iš ten moko.

Kai Jėzus moko tautą, kalba naudodamas daugybę palyginimų: jis kalba paprastai, visiems suprantamai, naudodamas gamtos ir kasdienio gyvenimo situacijų įvaizdžius.

Pirmiausia ką pasakoja tai yra įvadas į visus palyginimus: tai yra sėjėjas, kuris be jokio taupumo beria sėklą į įvairios rūšies žemę.

Šio palyginimo pagrindinis veikėjas yra sėkla, kuris duoda vaisių priklausomai nuo to į kokią žemę nukrinta.

Šiuo konkrečiu atveju Jėzus neapsiriboja vien tik pateikdamas šį palyginimą, Jis paaiškina jį savo mokiniams.

Jis nori pristatyti savo misiją ir savo buvimo tarp žmonių prasmę, tapatindamas save su sėjėju.

Prieš tai girdėtame tekste, kurį skaitė, evangelistas Matas rašo: „Jėzus ėjo per miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją“ (9, 35).

Taigi, Jėzus mato save patį, kaip tą, kuris siųstas skelbti karalystės Evangeliją. Jėzus patvirtina, kad jis yra siųstas skelbti gerosios naujienos… skelbti malonės meto.

Tai yra svarbiausia šio palyginimo reikšmė: taip kaip sėjėjas beria sėklą, taip Jėzus skelbia visiems gerąją naujieną, džiugią Dievo žinią, kuri gelbsti žmogų.

Mes galime klausti, kodėl Jėzus lygina savo žodį ir skelbimą su sėkla?

Biblijos tekstas mums duoda atsakymą. Ten sakoma: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos… ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12).

Jėzaus žodis nėra toks kaip mūsų žodis, kuris palieka besiklausantį tokį koks buvo.

Jėzaus žodis yra stiprus ir veiksmingas savyje ir iš savęs, kuris gali pakeisti besiklausantįjį.

Jis nėra vien tik informatyvus žodis, bet taip pat ir visų pirmiausia efektyvus.

Žodis ne informuoja žmogaus, kad Dievas jį nori išgelbėti, bet pačiu ištarimo momentu žodis realizuoja tai ką jis reiškia.

Būtent tai yra kaip sėkla: savyje turi gyvenimo stiprybę.

Taip pat yra antras argumentas kodėl Jėzus savo žodį sutapatina su sėkla.

Sėkla savyje turi gyvybės jėgą, bet kad galėtų dygti ir duoti vaisių, turi kristi į pritaikytą dirvą ir žemė turi būti tam paruošta.

Sėklos augimui jėgos iš žemės nereikia, bet žemė yra būtina sąlyga, kad sėkla augtų.

Jėzaus žodis yra gyvas, veiksmingas… jis prasiskverbia iki mūsų žmogiškųjų gelmių. Bet jeigu mes nesame pasiruošę, nesuprantame, Jėzaus žodžiui yra užkertamas kelias: jis neduoda jokio vaisiaus.

Evangelijos ištrauka, kaip girdėjote, pateikia tris nesupratimo pavyzdžius: kas nekreipia jokio dėmesio; kas neapmąsto girdėto žodžio ir yra nepastovus; kas leidžiasi nuslopinamas pasaulio rūpesčių ir turtų suvedžiojamas.

Jums kalbu Šventojo Rašto žodžiais: „žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo“ (Žyd 3, 12).

Evangelija nėra tik praeities faktų pasakojimas. Tai kas joje yra pasakojama, šiandien pilnai vyksta tarp jūsų. Kokiu būdu?

Šis palyginimas kalba apie kiekvieną iš mūsų, kaip ir prieš du tūkstančius metų Jėzus kalbėjo jo besiklausantiems.

Mums primena, kad mes esame dirva, kur Viešpats nepailsdamas sėja savo žodžio ir meilės sėklą.

Su kokiu nusistatymu jį priimame? Ir galime užduoti klausimą: kokia yra mūsų širdis?

Į kokią žemę ji panaši: į kelio, į pilną akmenų, į krūmyną? Bet išvalyti ir rūpestingai paruošti, gerą dirvą, kad ji taptų be dyglių ir akmenų taip, kad duotų gerų vaisių mums ir mūsų broliams, tai priklauso nuo mūsų.

Mums labai padės tai, jei mes prisiminsime, jog taip pat esame sėjėjai.

Dievas sėja gerą sėklą, čia galime savęs klausti: Kokia sėkla eina iš mūsų širdies ir mūsų lūpų?

Mūsų žodžiai gali padaryti ir daug gero ir daug blogo; gali gydyti ir gali sužeisti; gali padrąsinti ir gali gniuždyti. Įsidėmėkite: svarbu yra ne kas įeina, o kas išeina iš mūsų lūpų ir iš mūsų širdies.

Apaštalas Paulius rašydamas savo tikintiesiems Tesalonikoje, sakė: „mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13).

Apaštalas mums sako, kad skelbiamas žodis yra „dieviškas žodis“. Ir turi būti priimtas kaip toks.

Taigi, mano mielieji, būkite ištikimi Eucharistijos dalyviai, kurios metu jūsų ganytojas dovanoja jums „dievišką skelbimo žodį“. Priimkite ją „ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, kuriuo tikite“. Stiprinkite savo tikėjimą per katechezę.

Prieš Evangelijos ištrauką skelbėme: „Sėkla yra Dievo žodis, o sėjėjas – Kristus. Kas jį atranda, gyvens per amžius“.

Taip pat ir palaimintasis Matulaitis mus moko kaip reikia priimti Karalystės sėklą mūsų gyvenimuose.

Visas jo gyvenimas buvo pavyzdys, kaip žmogus atvirai priimdamas Viešpaties malonę yra pajėgus duoti vaisių įvairiausiose gyvenimo aplinkybėse: kaip ganytojas, kaip vienuolis, kaip vyskupas, kaip geras tautietis ir patriotas.

Ir kas kart kai švenčiame palamintojo Jurgio Matulaičio minėjimą mes turime galimybę švęsti tikro Lietuvos apaštalo atminimą.

Savo gyvenimo pavyzdžiu Palaimintasis Jurgis Matulaitis mus moko kaip mylėti tėvynę jai tarnaujant ir statant Bažnyčią savoje žemėje.

Palaimintasis Matulaitis mums turėtų būti nuostabi sėkla, kurią Viešpats padarė mums regima, kad ji mūsų tarpe galėtų išaugti ir duotų vaisių mūsų visuomenėje.

Jo gyvenimo pavyzdys, jo veikimo būdai ir jo mokymas negali likti nežinomi didžiajai daliai Lietuvos tikinčiųjų, tai ką mes žinome esame įpareigoti supažindinti ir kitus, didesniam Bažnyčios ir Lietuvos gėriui, dėl ko Palaimintasis Matulaitis gyveno su didžiu atsidavimu ir įsipareigojimu.

Tik taip ir toks būdas bus tinkamas, kuriuo galėsime pagerbti jo atminimą ir taip pat bendradarbiauti, kad kuo greičiau galėtume jį pamatyti paskelbtą šventuoju.

Todėl privalome melstis ir prašyti jo pagalbos, taip pat skatinti kitus daryti tą patį, kad per jo užtarimą Viešpats suteiktų savo malonę ir padarytų stebuklą, kurio reikia jo kanonizacijai.

Jeigu iš tiesų mylime palaimintąjį Matulaitį ir pripažįstame, kad jis yra puikus krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys privalome tapti jo asmens populiarintojais ir pamaldumo į jį platintojais.

Te palamintasis Matulaitis mums padeda išlaikyti gyvas krikščioniškosios tradicijos šaknis, taip gilias ir pamatines lietuvių tautoje.

Brangieji broliai ir seserys, patikiu jus motiniškai Mergelės Marijos globai, kuriai palaimintasis Matulaitis rodė gilią meilę ir pamaldumą ir ypatingai savo pašaukime Nekaltai pradėtajai, kurioje matė išskirtinį Dievo gailestingumo pasireiškimą. Marija, nuo pradėjimo momento apsaugota pašvenčiamosios malonės, yra didi tarpininkė per kurią Dievas gausiai lieja savo malones Bažnyčiai.

Ir būtent todėl Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija yra pagrindinė atnaujintos, tėvų marijonų kongregacijos globėja, kuriai vadovavo Palaimintasis Jurgis Matulaitis ir Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Seserų Kongregacijos globėja, kurią 1918 metais įkūrė palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Teveda mus ir tesaugo Nekaltai Pradėtoji Mergelė, kad galėtume ir toliau keliauti įveikdami gyvenimo sunkumus, ir kad galėtume kovoti su visu tuo, kas veda į degradaciją ir griauna žmogiškąją bendrystę ir socialinę harmoniją.

Te Dievo Motina, kurios Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos dieną minime, savo pavyzdžiu mus moko priimti Žodį, saugoti Jį, kad Žodis duotų vaisių mumyse ir kituose.

Palaimintasis Jurgi Matulaiti, melski už mus!