7 patarimai, kaip nenutolti nuo savo vaiko


a- A+

Kiek laiko iš tiesų reikia praleisti su savo vaikais? O jei tėvai taip užsiėmę, kad to laiko nepaprastai trūksta? Kuo įdomu ir naudinga užsiimti su vaiku skirtingais jo amžiaus tarpsniais? Ar esama situacijų, kada tėvų kišimasis į vaikų gyvenimą kaip tik nepageidaujamas? Pokalbis apie vaikus ir laiką – su psichologais.

1.Negalvokite apie laiką

Turbūt ir jums teko girdėti patarimą, kad svarbu ne tai, kiek laiko praleidi su vaiku, o KAIP praleidi. Anglų kalboje yra terminas „quality time“ – kokybiškas laikas, t. y. laikas, kurį žmogus leidžia naudingai ir maloniai kartu su artimais žmonėmis. Net jei ir su vaiku bendraujate ne 2 valandas per dieną, o tik 15 minučių – tai gali būti pačios nuostabiausios 15 minučių, gerokai vertingesnės nei 2 valandos tuščio barimosi, pamokslavimo ar nuobodžiavimo.

Taip, šiais laikais laiko niekas nebeturi. Darbai amžinai nebaigti, langai nešvarūs, namuose netvarka, o internete vėl kažkas neteisus. Langai ir vėl išsipurvins, internete visada kažkas bus neteisus, netvarka sugrįš į namus. O vaikai užaugs ir daugiau niekada nebus maži. Ir tada jau ne mums su jais, o jiems su mumis bus nuobodu.

Amerikiečių gydytojas H. Rotbart‘as pataria akimirkomis, kai esate absoliučiai užsiėmę ir iki išprotėjimo neturite laiko pabūti su vaikais, stabtelti ir įsivaizduoti, kad vaikai jau užaugo ir paliko jūsų namus: kad jų sujaukti kambariai stovi švarūs ir tušti, kad galinės automobilio sėdynės nėra užkrautos autokėdutėmis ir čia nesimėto jokių užkandžių, kambarių lentynose ramiai pūpso surikiuoti žaislai, ir skalbti taip dažnai nebereikia… Švaru ir… tuščia. Tada vėl sugrįžkite į šią dieną – ir atminkite, kad visos suirutės minutės yra trumpalaikės ir greit prabėgančios.

Taigi kiek laiko skirti vaikams? Tiek, kiek turite. Svarbiausia, kad visas tas laikas būtų skirtas tik vaikams, ir niekam daugiau. „Turite 30 minučių prieš miegą – gerai. Turite 40 – nuostabu. Valanda – puiku, – sako psichologė E. Paison. – Jokio kompiuterio, jokio televizoriaus, telefono ar pokalbių su kitais žmonėmis tuo metu neturėtų būti. Atsisukite tiesiai į savo vaiką – veidas į veidą. Kai kurios mamos mėgsta kalbėtis su vaikais, kai ruošia vakarienę, pasisukusios į vaiką nugara. Tačiau atminkite: kai su kažkuo kalbatės, žiūrėkite į jį. Jei žiūrite į bulvę – jūs kalbatės su bulve. Neverta pradėti rimto pokalbio, jei teturite vos kelias minutes – atraskite laiko pasikalbėti su vaiku, jeigu reikia. Jokių pykčių pusvalandį iki miego. Tai džiugaus ir ramaus bendravimo laikas. Šiuo metu galite skaityti, kalbėtis apie ateitį, žaisti, svarstyti, kodėl vieni dinozaurai buvo aukšti, kiti – ilgi, tik nesipykite.“

 

2.„Nepermaitinkite“ vaiko savo rūpinimusi

Kitas kraštutinumas, kuris būdingas tėvams – siekimas kiekvieną su vaiku praleistą minutę užpildyti lavinimusi ir ugdymo veikla. Prikrauti į vaiką kaip galima daugiau „naudingos informacijos“, intensyviai ugdyti, kad ir kiek tai kainuotų.

Tėvai labai nori, kad vaikas būtų kultūriškai ir intelektualiai išprusęs. Tai reiškia muziejus ir mokslo populiarinamuosius filmus, kompiuterinį raštingumą ir ekskursijas, geras knygas ir klasiką… O vaikas priešinasi. Kodėl? Todėl, kad tokią šviečiamąją veiklą priima kaip spaudimą, kaip agresiją.

Kai tik kyla mintis kažką „krauti“ į vaiką, prasideda agresyvus veiksmas, – sako psichologė K. Diomina. – Neagresyvus veikimas su vaiku galimas tada, kai jūs arba atrandate formą vaiko jausmams užpildyti, arba pats jam vadovaujate. O vaiko „pripildymas“ – tai kelias į niekur, tai tėvų asmeninių ambicijų tenkinimas. Vaikas neturi tapti jūsų gyvenimo prasme. Neturėtų būti taip, kad vaikas neturi jokios pasirinkimo teisės ir laisvės – tėvai tik visur jį tempia, ir viskas.

Geraširdės ir uolios mamos rūpestingai sudėlioja savo vaikų veiklas kiekvienai dienai ir galų gale pastebi, kad vaikai, vietoj to, jog būtų patenkinti ir kūrybiškai pasikrautų, apskritai nebenori jokios veiklos net namuose, jokio vadovavimo, o dar ir patys kažkuo užsiimti nelabai sugeba. Jie sėdi kaip kokie paukšteliai, sudėję plunksnas, ir laukia, kol mama paduos kažko įdomesnio, dar ir kaprizus rodo, kad mama siūlo kažką nuobodaus.

Kodėl taip yra? Labai paprasta: visos tos veiklos buvo reikalingos mamai, o ne vaikui. Tai jai svarbu jaustis gera mama, ji stengiasi pamaitinti savo vaiką skaniausiais kąsneliais ir pasiūlyti įdomiausios veiklos dar iki tol, kol vaikas pats panori kažkuo užsiimti. Mama, kuri visą save pašvenčia vaikui, paprastai taip kompensuoja savo vidinę tuštumą. Galbūt ji vieniša. Galbūt neturi daugiau kuo užsiimti… Todėl visą savo energiją ji išlieja ant vaiko ir mano, jog jam tai naudinga.

Tačiau vaikai anksčiau ar vėliau užauga – kuo tada gyvens mama? Žmonės, kurie gyvena savo autentišką gyvenimą, sugeba juo patraukti ir savo vaikus. Kai žmogus mėgsta tai, kuo užsiima – natūraliai ir vaikus įkvepia džiaugti tuo, ką daro.

Galų gale, vaikas nusipelno savo gyvenimo – ir tėvai negali jam pakeisti bendraamžių. Paprastai tas amžius sutampa su pradinės mokyklos baigimu: vaikas vis labiau pradeda bendrauti su bendraamžiais, o būti su tėvais jam pasidaro kiek nuobodžiau. Suaugusiems ir vaikams laikas teka skirtingai: mes niekaip nepasisotinam savo vaiko vaikyste, mums dar norisi su juo žiūrėti vaikiškus filmukus ir žaisti, o vaikas iš to tiesiog išauga. Jį jau reikia paleisti ir užsiimti savo reikalais. Juk ir suaugę, kai prisimena, ką veikė su savo mama – toli gražu ne kiekvieną dieną atsimena. „Vieną kartą su mama buvom prie jūros…“, „kartą nuėjome į kiną…“ Tai buvo retai, todėl tapo švente. Tie vaikai, kuriems buvo suteikta laisvė užsiimti savo reikalais, vėliau geba pilnavertiškai organizuoti savo gyvenimą.

 

3.Nesiekite atstoti vaikui senelių ir draugų

Geriausi vaikystės prisiminimai: kai su draugais darėme sekretus, leidome laivelius ir šokinėjome po rudeninių lapų krūvas. Tačiau šiandien, kai vaikų buvimo lauke kultūra beveik mirusi, mūsų vaikams niekas nebegali perduoti slaptų žinių, kaip leisti laivelius ar statyti pilis. Vaikai ateina į svečius pas draugus ir nebenori eiti į lauką – jie nori sėdėti prie kompiuterio. Vadinasi, reikia, kad tėvai vaikus supažindintų su žmogiškąja patirtimi. Ir tėvai puola dalintis vieni su kitais internetiniais sąrašais – „šimtas dalykų, kuriuos galima daryti su vaikais…“ Tačiau kodėl taip norime su vaiku dalintis savo vaikyste? Ar neišeina taip, kad ji mums reikalingesnė nei vaikui, kad užsiėmimai su juo – tiesiog puikus būdas pasiduoti nostalgijai?

Žinoma, kad jaudina, kai vaikas paprašo mamos papasakoti apie tai, kokia ji buvo maža. Tačiau iš tiesų į šį klausimą turėtų atsakyti močiutės ir seneliai. Būtent jie vaikaičiams perduoda žinias apie gyvenimą, giminę, apie gebėjimą išgyventi; tėvai nustato taisykles ir ribas. Jei norime, kad vaikai suprastų ir jaustų gamtą, mokėtų joje gyventi – reikia juos nuvežti į tikrą kaimą, atitraukti nuo planšetės, ištempti iš civilizacijos, tada vaikai greit visko išmoks. Ir tėvų dalyvavimas tame visai nebūtinas.

Jei vaikas negali įgyti šios patirties iš kitų ar vyresnių draugų – išmokykite jį patys, tačiau kartu su kitais vaikais. „Jei vaiko niekas neišmokė leisti laivelius, ženkite žingsnį į priekį, – sako psichologė E. Poison. – Pasiimkite vaiką ir porą jo draugų, išmokykite leisti laivelius ir palikite juos ramybėje. Nueikite į parką, mišką, parodykite, kaip daryti vienus ar kitus dalykus – ir tegul jie tai daro, bet patys. Tegul bendravimas su tėvais tampa impulsu tam, kad vaikams taptų įdomu su savo draugais. Jei šiuolaikiniai vaikai nemoka žaisti – išmokykite juos, ir tegu žaidžia.“

Mes nesakome, kad su vaikais nereikia užsiimti tuo, kas jums vaikystėje buvo smagu. Tiesiog verta atsiminti, kad mama negali tapti žaidimų draugu. Šiandien esama daugybės veiklų, kurias tėvai gali atlikti kartu su savo vaikais – parkai pritaikyti važinėti dviračiais, riedučiais… Tačiau žaisti slėpynių ar statyti namus iš kėdžių vaikui geriau su draugais. Tėvai negali savo vaikui atstoti draugų – jiems reikia pasirūpinti, kad vaikas turėtų savo kompaniją ir gebėtų drauge kažkuo užsiimti.

 

4.Nieko nepradėkite be vaikų

Kiekvienam amžiaus tarpsniui – savi užsiėmimai: su mažu per daug nepasikalbėsi, o su paaugliu, rodosi, jau nepažaisi, nepapieši… Tėvų fantazija apskritai greit baigiasi: laisvadieniais iškyla tas pats klausimas – ką veikti? Ir viskas priklauso nuo amžiaus.

Kaip bendrauti su mažais vaikais? Toli gražu ne visi tėvai svaigsta nuo nesibaigiančių katučių ar mašinėlių vėžinimo. Šiandien mamos turi tam alternatyvą – laiką leisti socialiniuose tinkluose. Tačiau galbūt geriau sugalvoti kažką kito, jei jūsų netenkina įprasta veikla su kūdikiu. Nepatinka mašinytės? Pasiimkite slingą, vežimėlį ir važiuokite ten, kur jums patinka. Kūdikiui naudingi nauji įspūdžiai.

Mažam vaikučiui pažinti pasaulį aplink save padeda žaidimai namuose. 3–6 metų vaikui tai žaidimai su grūdais ir keptuvėmis, popieriumi ir klijais, morkomis ir obuoliais, plastilinu ir dažais, kubeliais ir mašinėlėmis. Tai vaizdiniai apie formas, spalvas, svorį ir faktūrą. Apie aplinkinių elgesį. Apie kūno padėtį erdvėje. Tai žaidimai, kuriuose svarbu valdyti savo kūną ir klasifikuoti daiktus.

Priešmokyklinukui svarbu įsisavinti žmonių pasaulį, pasaulį aplink save. Vadinasi, svarbūs tampa vaidmenų žaidimai, kai aptariame vienus ar kitus žmonių elgesio modelius, sprendžiame sudėtingas tarpusavio santykių problemas. Mes vedam vaiką į pasaulį, padedam jį pažinti, suvokti, kurti santykį su juo: apsipirkti, išsirinkti knygą bibliotekoje, naudotis viešuoju transportu. Šiuo metu naudinga keliauti į paštą ir stebėti, kaip siunčiami laiškai, stebėti, kaip į parduotuves atvežamos prekės, kaip uoste iškraunami konteineriai, kaip žvejai traukia tinklus, kaip valomi batai. Stebėti, kaip gamina maistą ir siuva drabužius, kaip valdo mašinas ir traukinius, padėti atlikti remontą – jau dabar, nes vėliau bus nebeįdomu. „Jei jums reikia nupirkti lemputę ar pataisyti čiaupą – nepradėkite to daryti be vaikų,“ – pataria H. Rotbartas. Ilgi vakariniai pasivaikščiojimai be jokio ypatingo tikslo – taip pat puikus laikas pokalbiams ir atradimams.

Pradinukams svarbu mokytis, kaip veikia fizinis pasaulis. Tai idealus laikas ekskursijoms į mokslo muziejus ir semtis patirties namuose. Pats metas daiginti sėklas, gaminti ugnikalnius ir raketas, statyti lego pasaulius. Žiūrėti pro mikroskopą, mokytis žolelių ir gėlių pavadinimų, žiūrėti, kaip imamas medus, fotografuoti mažus gyvius makro režimu, skirstyti grybus į valgomus ir nevalgomus, statyti sniego tvirtoves…

O štai pradiniam mokykliniam amžiui einant į pabaigą, vaikams pasidaro nebe taip įdomu su tėvais. Jiems jau norisi bendrauti su bendraamžiais. Ir štai žaidimai pamažu keičiami skaitymu ir pokalbiais apie tai, kas vaikus jaudina. Beje, žaisti vis tiek reikia, nors tėvams ir sunku sugalvoti ką. Tačiau tikrai yra puikių stalo ar komandinių žaidimų, kurie įdomūs ir suaugusiesiems. Žaidimai neapsakomai naudingi – ugdo motoriką, mąstymą, socialinį elgesį, erudiciją, kūrybinius gebėjimus. Specialistai pataria su vaikais žaisti ir jų mėgiamus kompiuterinius žaidimus.

 

5.Neapsiribokite vien „vaikiškais“ reikalais

Visai nebūtina su vaiku užsiimti tik „vaikiškais“ dalykais. Čia galioja bendras principas: veikite tai, kas jums patiems įdomu. „Tai tas pats, kaip psichoterapijoje – gydo ne metodas, o kontaktas, – sako K. Diomina. – Įtraukite vaiką į savo reikalus ir turėsite puikų partnerį.“ Pasiimti į tėvams įdomų koncertą, nevaryti iš kambario, kai ateina svečias – tegu vaikai būna ir klausosi, kartais tokie dalykai įstringa visam gyvenimui. Pasiimkite su savimi į darbą – tegu pamato, kuo užsiima tėvai, tegul pamato savo tėvus kitokius, neįprastuose vaidmenyse ir profesiniuose reikaluose. Tegul vaikas tikrina, kaip mamai sekasi ruoštis vairavimo egzaminui ir panašiai. Visa tai labai naudinga.

Kaip ir žiūrėti kartu mėgstamus serialus bei svarstyti, ką personažas daro, kodėl, kam, ar jis teisus, kaip reikėjo pasielgti, kur jis suklydo… Filmas gali tapti puikiu pretekstu pasikalbėti su vaiku apie tai, kas svarbu. Nepradėsi juk su vaiku nei iš šio, nei iš to diskutuoti, kodėl svarbu išklausyti žmogų iki galo arba kaip svarbu atsiprašyti. O filmas tam gali tikti. Ir paaugliški serialai, kad ir kokie kvaili atrodytų tėvams, – taip pat gyvenimo vadovėlis jaunuoliams, vos įžengusiems į pavojingą amžių.

Paaugliams iš tėvų jau nebe taip reikia piknikų ar bendro pasiruošimo. Paauglystėje svarbu išlaikyti kontaktą ir gebėti kalbėtis. Šiame amžiuje paaugliai jau gali tėvams padėti ir sudėtingesnėse situacijose; galimas bendras darbas, bendras remontas, planavimas. Kai kurie mėgsta važiuoti kartu pietauti ar vykti į prekybos centrą – tik jeigu kažkur išsiruošėte su paaugliu kartu, nepradėkite kas penkias minutes dirsčioti į telefoną, nepamokslaukite, nepertraukinėkite vaiko, jei jis kažką sako ir nesivelkite į aršius ginčus. Kalbėkitės apie savo dieną, savo draugus, savo pastebėjimus. Tačiau nepradėkite aiškinti, koks vaikas neteisus.

Eikite su savo paaugliu į kiną (žiūrėti to filmo, kurį išsirinko jis), perstatykite kartu jo kambarį, leiskite jam pačiam išsirinkti tapetus ir juos perklijuoti. Jei paauglys pasikvietė draugų – kartu paruoškite jiems maisto. Eikite į koncertus ar rungtynes, kurie jam įdomūs. Darykite „lepinimo dienas“, kai mama ir tėtis lepina savo vaiką, ar žaidimų vakarus. Ir jūs tikrai pamatysite, kad paaugliai nėra tokie nepakenčiami, kokiais nori atrodyti.

 

6.Neatidarykite mokyklos filialo namuose

Teoriškai žiūrint, tai gal ir neblogai, tačiau realiai viskas vyksta taip: mama grįžta vakare iš darbo ir sėda su vaiku prie namų darbų – ir visas vakaras kaip šuniui ant uodegos. Visas bendravimas – tik pamokos, tik apie namų darbus, nes jie amžinai nepadaryti, o mokykloje – nesibaigiančios problemos. Susilaikyti nuo nuolatinių prašymų padėti daryti namų darbus ir klausytis skundų apie blogus mokytojus bei tikrai ne vietoje parašytus dvejetus – nepaprastai sunku, ypač, jei reikalai mokykloje ne itin geri. Mūsų laikais, kai atsirado elektroniniai dienynai, tėvai pradėjo itin griežtai sekti vaikų pažymius online režimu ir dar begrįžtančius iš mokyklos juos sutikti su klausimais apie trejetus, o po to ilgai sėdėti kartu atliekant namų darbus…

Tačiau laikas, praleistas kartu ruošiant pamokas, nėra bendravimo su vaiku laikas. Šioje situacijoje tėvai privalo iš anksto nusistatyti prioritetus: kas bendraujant su vaiku svarbiausia, kas mažiau svarbu, kas kelia siaubą, o kas – didžiausią nerimą.

„Kaip vaiko mokymasis jus veikia? – klausia K. Diomina. – Kieno tai problema? Kodėl taip jaudinatės, ar jus laiko gera mama, ar bloga? Ar manote, jog teisinga, kad esate vertinama pagal vaiko mokymosi rezultatus? Kodėl klausotės mokytojų įžeidinėjimų? Kodėl jūs turite prisiimti atsakomybę už vaiko mokymąsi? Nereikia su vaiku nuolatos sėdėti prie pamokų – tai jo atsakomybės zona. Tai jam, o ne jums, turi būti nemalonu, jei blogai mokosi. Ir jei mama kiekvieną dieną save graužia dėl to, kad vaikas prastai mokosi, vadinasi, ji šioje šeimoje yra ne suaugusysis, o vaikas.“

Normaliai organizuota pagalba su namų darbais – kai vaikas juos atlieka pats, nes tai reikalinga jam, o mama ateina padėti, kai jam sunku. Mamai-padėjėjai – taip. Mamai-prižiūrėtojai – ne. Jei mama sau prisiims atsakomybę už vaiko mokslus, vaikas labai greit šią atsakomybę jai ir suvers. Ir mokysis jau ne todėl, kad jam tai svarbu, reikia, įdomu, o todėl, kad reikia mamai.

Namai yra namai, o ne mokyklos filialas. Stovėjimas už nugaros prie namų darbų nėra „kokybiškas laikas su vaiku“.

 

7.Nepamirškite kartu kurti planų

Nuostabi ir naudinga vaikystės dalis – žygiai ir kelionės. „Seniau buvo daug sunkiau: iš pradžių autobusu, paskui – traukiniu, tada dar valandą pėsčiomis, – sako K. Diomina. – šiandien pasodinote vaiką ant galinės sėdynės, įdavėte planšetę – ir trys valandos išbrauktos iš gyvenimo. O juk jas buvo galima praleisti naudingai ir prasmingai.“

Kaip būtent? Įtraukite vaiką į planavimą – laisvadienių, šeimos kelionės. „Kartu su vaiku sugalvokite, ką veiksite artimiausio mėnesio laisvadieniais, – pataria E. Poison. – Užrašykite ant lapelių vaiko ir savo idėjas, sumaišykite, sulankstykite ir artėjant savaitgaliui ištraukite po vieną lapelį, taip gausite skirtingą kultūrinę programą, ir visi bus laimingi. Be to, atsiminkite, kad vaikas lavinamuosius užsiėmimus gali suprasti kaip darbą, o ne poilsį, tad atsižvelkite ir į tai. Planuodami savaitgalio veiklas, pasistenkite apgalvoti, kad vaikas galėtų bent keletą valandų laiko praleisti su kiekvienu iš tėvų.

Svarbiausia taisyklė išlieka ta pati – darykite tai, kas jums teikia malonumą.

 

Pagal foma.ru medžiagą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

 

Žurnalas „Kelionė“

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-11-05


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt